Elegantiškai Sninga

Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.

Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.

Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.

Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.

O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais pažadais.

[Antanas Miškinis]

Glass Bead

Glass Bead
Originally uploaded by Marija. Liu

Kaip prakeiksmas, tu budi prie mano lovos...

Kaip širdies dūžiai, tu mane lydi kiekvieną akimirką...

O aš kaip vienišas medis stoviu vidury plyno lauko ir negaliu tavimi atsikratyti...
Nėra nieko kas galėtų man padėti ištverti tavas liūtis, nėra nieko kas mane apsaugotų nuo tavo svilinančių žaibo prisilietimų, nuo Saulę gožiančių debesų.
Aš medis, man reikia Saulės šilumos, man reikia ir tavo lietaus, bet jis augti man nepadeda, jis mane skandina ir aš nebematau Saulės, nebejaučiu šilumos, nebegirdžiu paukščių, nebeužuodžiu vėjo...